Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

2020 09 25 – 10 13 || Iš reikalo

Made in DŪMŲ FABRIKAS & Co. Meno salos ir salelės

Menininkų grupė IŠ REIKALO keletą kartų pasirodžiusi Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotuose renginiuose bei jos galerijose, taip pat 2017-2019 m. aktyviai pasireiškusi Lietuvos geležinkelių muziejaus “Sąstato” galerijos projektuose, 2019 m. pavasarį Kultūros nakties renginio metu startavo su plačios apimties paroda “Meno salos” naujai atrastoje, rekonstrukcijų dar nepaliestoje industrinėje “Dūmų fabriko” erdvėje (renginio “Kultūros balaganas Dūmų gatvėje” kontekstas). Taip pat su šios parodos konservaciniu variantu, papildytu vasaros dirbtuvės/plenero segmento “Made in Dūmų  fabrikas” darbais grupės autoriai pasirodė Vilniaus galerijų savaitgalio – 2019 renginyje. 

2019 m. “Dūmų fabriko” erdvėje vykusiose parodose lankytojai buvo supažindinami su trimis meno zonomis – salomis, reprezentuojančiomis grupės IŠ REIKALO aukso fondo kūrinių bei grupės vykdytų meno projektų nuotrupų dalinį vaizdą bei pristatančiomis “eksportinių“ bei vietinių ar kokiais nors ryšiais susijusių su Naująja Vilnia autorių kūrybą. 

Šiais metais grupė IŠ REIKALO jau rekonstruotoje kultūrinių veiklų “Dūmų fabrikas” bravoro teritorijos dalyje, iš dalies tęsdama pernykštes tradicijas bei papildydama jas naujais niuansais pristato kameriškesnio pavidalo, bandančią balansuoti ties giminystės riba su esama erdve parodą “Made in Dūmų fabrikas & Co. Meno salos ir salelės”. Meno salų ir salelių archipelagas šį kartą  susideda iš 2 stambesnių, tarpusavyje vietomis persiliejančių zonų (salų): eksportinio meno į NV salos bei vietinio NV meno salos (NV – Naujoji Vilnia). 

Eksportinio meno į NV salos areale sutinkamas platus įvairių kūrinių spektras. Čia galima atrasti nuo šiandieną ryškias pozicijas lietuvių naujojoje tapyboje turinčių autorių retai matomų šmaikščių jaunystės kūrinių (scenografės, tapytojos Martos Vosyliūtės 2002 m. “Lietuviškas peizažas” (iš ciklo “LT chat portretai”, rodytas “2 Show. Jaunas menas iš Latvijos ir Lietuvos”, ŠMC, 2003, Kuratoriai: Helena Demakova, Kęstutis Kuizinas, Linara Dovydaitytė, Renata Dubinskaitė, Kristina Inčiūraitė, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau), dar mažokai oficialiose menų erdvėse matytų naujų grafikės bei tarpdisciplininės menininkės Eglės Vertelkaitės autorinės technikos kūrinių, besiremiančių asmeniniais šeimos archyvo dokumentais bei gvildenančių informacijos srauto begalybės bei kaitos problemas (“0123456789”, “Nuliai ir vienetai”, “Įstrižas brūkšnelis”- visi 2019) iki visiškai dar niekur nerodytų, naujai 2020 metais atsiradusių įvairių meno sričių atstovų kūrinių. 

Pastarųjų parodos meninių naujienų tarpe savo aktualia Seimo rinkimų problematika bei agresyvaus pobūdžio forma išsiskiria tarpdisciplininio menininko Roberto Gritėno objektas („Rinkimų ontologija“, 2020). Taip pat “Dūmų fabriko” erdvėje pasirodymo startus įgauna tapytojų Rasos Noreikaitės-Miliūnienės (“Zona industriale katė I”, “Zona industriale katė II”, “Konstrukcijų” serija – visi 2020), Agnės Kulbytės (“Hommage à Giacometti”, “Bokštas”, ”Pilkas” – visi 2020), Lidijos Pakonaitytės (“Raitelis”, 2020) drobės. Eksportinio meno į NV salos bei visos parodos kontekste savo temos ypatingu svarbumu menininkų (ir ne tik) sluoksniui pasižymi kūrėjo – užsakovo/norėtojo/pirkėjo ir pan. santykių temą analizuojantis menininkės Ievos Paltanavičiūtės tradicine vitražo technika atliktas kūrinys „Plona auksinė linija“ (2014).

Taip pat eksportinio meno į NV zonoje atrandami tyliai savo kūrybinėse pogrindžio laboratorijose dirbančių autorių kūriniai. Tai tiesiai iš dirbtuvių atkeliavęs labiau kaip piešėjos bei video filmų kūrėjos žinomos Rasos Brazauskaitės sodrios, pastoziškos aliejinės tapybos triptikas „Be pavadinimo I-III“ (2017, autorė VDA baigusi tapybos MA). 

Aptariamoje eksportinio į NV meno saloje nemažą vietą užima kūriniai – migrantai, dalyvavę tiek užsienio tiek gimtos šalies reikšmingumo, tiek kameriškesnio lygmens parodose bei projektuose. Šioje vietoje dominuojanti pozicija tenka parodos dalyvėms – keramikėms, dažnai savo gan lengvai dekonstruojamoms kompozicijoms bei atskiriems objektams panaudojančioms kitos (“negalerinės”) aplinkos kontekstą, tuo būdu savo jau esamiems kūriniams suteikiant įvietinto meno statusą, atnaujintą pavidalą bei naują gyvenimą.

Pats naujausias parodos ekspozicijoje migracinio tipo kūrinys – menininkės Lauros Milevičiūtės – Černiauskienės keraminė, papildyta įvairia organika, kompozicija “Terakota” (2020), atkeliavusi tiesiai iš Šv. Jono gatvės galerijoje visai neseniai – rugsėjo pradžioje pasibaigusios parodos „Spalvos kalbėjimas” (kuratorė Eglė Maskaliūnaitė – Butkuvienė).  “Dūmų fabriko” erdvėje  “Terakota”, panaudojant rastas statybines liekanas, transformavosi į išilgintą gerokai elegantiškesnį objektą su naujais pridėtiniais prasminiais kodais, nei matytasis tipiškoje Šv. Jono gatvės galerijos aplinkoje. Menininkės Jurgitos Jasinskaitės skylėtų objektų – “paveikslų” rinkinys („Nuotraukų galerija“, 2014) –  lietuviškų sunkiasvorių LDS organizuojamų meninių projektų dalyvis (kūrinys kitu pavidalu eksponuotas LDS organizuotoje III -ojoje šiuolaikinio meno kvadrienalėje “Dailė ant vėliavos stiebo” (Q14) (kuratorius Vaidotas Žukas)) šioje industrinėje aplinkoje, pasak autorės, pagaliau gavo teisę kyboti ore (jau aukščiau minėtoje kvadrienalėje kuratoriai jo eksponavimo būdui tesuteikė horizontalią poziciją). 

Šiai kūrinių – migrantų linijai  akomponuoja iš pirmo žvilgsnio mažesnės bendroje ekspozicijoje vietinio NV meno salos atstovių – seserų keramikių Zitos Filimonovienės ir Gražinos Jurgelevičiūtės darbai. Vietinės menininkės parodoje “Made in Dūmų fabrikas & Co. Meno salos ir salelės” pristato eksportinio tipo darbus, atklydusius iš Lietuvos geležinkelių muziejaus lauko ekspozicijos “Sąstato” galerijos projektų (“Pakeliui. Personalijų kokteilis”, 2017, “Muziejų naktis 2017 restauracija+” ir kt., abiejų kuratorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė) bei 2017 m. “Arkos” galerijoje 2017 m. vykusios parodos “Kelias. 3 fragmentai. Iš dailės parodų Lietuvos geležinkelių muziejuje kolekcijos” (kuratorė Rasa Noreikaitė- Miliūnienė). Zita Filimonovienė pristato “desertinę” kompoziciją “Pasirinkimas”, jau antrą kartą atsirandančią tikrose “maisto/gėrimų” zonose (I kartą kūrinys eksponuotas 2017 m. Lietuvos geležinkelių muziejaus lauko ekspozicijoje esančiame vagone-restorane). “Dūmų fabriko” alaus bravoro erdvėje menininkės kūrinys dar labiau provokuoja žiūrovų mintis apie sveiko/nesveiko/skanaus/neskanaus ir pan. maisto bei gėrimų asortimento pasirinkimą. Keramikė Gražina Jurgelevičiūtė papildo kolegės Zitos ekspoziciją įvairia gėrimų tara (“Juodai – balta”, 2017 – 2019). Tai keraminiai, metalą imituojantys nesenos praeities traukinių vagonuose-restoranuose naudoti stiklinių laikikliai bei  dabartyje plačiai paplitusius vienkartinius   puodelius “vaizduojantys” moliniai indai. 

Artimojo užsienio parodų darbai – dalyviai – jau aukščiau minėtas Ievos Paltanavičiūtės vitražas “Plona auksinė linija”. Kūrinys be prestižėmis laikomų lietuviškų parodinių erdvių (2015, ‘’Titanikas”, Baltijos šalių šiuolaikinė stiklo ir vitražo paroda “ Švytintys pjaunantys, dūžtantys“), 2016 m. pabuvojo Baltarusijoje (stiklo paroda „Skaidri jungtis-I“, Gardino parodų rūmai), 2017 m. Latvijoje (paroda SAKAUSĒJOT ROBEŽAS/ MELTING LIMITS“, Latvijos DA, Ryga). 

Vietinio NV meno salą jau II-ą kartą “Dūmų fabriko” erdvėje atstovauja Naujosios Vilnios galerijos “Kamufliažas” (savininkė Aistė Mikštė) autorius Kristijonas Miliūnas su abstrahuotos bei meno meistrų citatas (Otto Dix, George de Chirico, Kazimir Malevich ir kt.) eksploatuojančios bei “Dūmų fabriko” erdvės koloritą primenančios kamerinės tapybos kolekcija “Be pavadinimo” (2020). 

Dabartinėms fabriko erdvėms antrina gausus statybų paviršių, butų remontų ypatybes varijuojantis Naujoje Vilnioje gyvenančios autorės Vidos Reginos Sevrukienės drobių rinkinys (“Dievas”, “Metafizinis pavidalas I”, “Metafizinis pavidalas II”, “Nebaltas”, “Narvelis” – visi 2020), pasižymintis  tapiniuose pritaikoma drobių karpymo/pynimo/lopymo technika, taip priartinant tapybą prie tekstilės. Kita šios autorės darbų technikos ypatybė – tapymas gruntu. 

Jungtimi tarp eksportinio į NV bei vietinio NV meno  salų gali būti tapytojos, parodos kuratorės Rasos Noreikaitės-Miliūnienės nauji darbai, tęsiantys pernykščio plenero “Dūmų fabrike” “meno gamybos” liniją. Autorė “produkuoja” tapybines kates, konstrukcijas, kurių prototipų šešėliai liko tarp ikirekonstrukcinio fabriko sienų. Taip pat jau aukščiau minėtą jungtį tarp meno salų atstovauja keramikės Gražinos Jurgelevičiūtės šiandienos transformuotose kompozicijose iš praeitos vasaros dirbtuvės/plenero “Dūmų fabrike” atsiradę “fabriko gaminiai” – kavos puodeliai (išdegti tik 2019 – 2020). 

Parodoje dalyvauja 14 įvairių sričių menininkų, jų tarpe nemažai  LDS narių, dažnai, protarpiais arba pirmą kartą pasirodančių grupės IŠ REIKALO projektuose.

Apie parodą spaudoje.

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian