DĖMESIO!
Balandžio 27 – 28 parodos lankymas negalimas dėl erdvėse vykstančio šokio spektaklio. Paroda bus pratęsta iki gegužės vidurio.
Algirdo Šiekštelės tapybos ir karikatūrų paroda, 90-mečiui paminėti
Algirdas Šiekštelė – sapnų ir vizijų tapytojas
Algirdo Šiekštelės (1931-2008) kūrybos ištakos slypi barokinėse ir romantinėse fantazijose, simbolistiniuose košmaruose ir siurrealistiniuose regėjimuose (plg. Jacques Callot ar Roberto Matta). Skiriamasis jo tapybos bruožas yra ryškiomis spalvomis, tirštais dažais ar įvairiomis figūromis užpildytos paveikslų plokštumos. Visa tai veikia per savitus vidinius, specifine logika pasižyminčius dėsnius. Kartais gali pasirodyti, jog logikos ten apskritai nėra ir įvykiai plėtojasi sapno ne-logikos principu. Tokį įspūdį formuoja turtinga dailininko vaizduotė ir svarbiausia – laisvė (turbūt didžiausia kiekvieno kūrėjo siekiamybė). Ko tik neaptiksi A. Šiekštelės kompozicijose: ir keistų, makabriškų padarų, tarytum atkeliavusių iš pasaulinės mitologijos klodų bei požemių, ir netikėtų architektūrinių ansamblių, lyg sukonstruotų remiantis jau mirusių civilizacijų estetiniais -statybiniais principais. Laisvės pojūtis regimas ne tik šiame ikonografiniame lygmenyje, bet ir plastikos suvokime. Autoriaus nekausto jokie tapybos kanonai ar tariamai nesugriaunami reikalavimai. Visų pirma, tapytojas yra visiškai laisvas tepdamas patį dažą. Regis, pats aliejinių sluoksnių tepimas ir laistymas, faktūrų sušiaušimas, o kitur atskiruose ploteliuose priešinga – jų užlyginimas ir išglostymas, buvo tai, ko ir siekė kūrėjas (o visi pasakojimai atsirado, susiformavo savaime – tuo būtų aiškinta ir savita, specifinė, imanentinė jų logika). Antra, autorius yra laisvas spalvinio mąstymo prasme. Jis naudoja visą spalvų paletę – nuo juodų ir pilkų tonų, nuo sunkaus tapybinio „purvelio“ iki brangakmeniško spindesio, ryškumo, tyrumo (smaragdų, rubinų, safyrų) spalvų. Kai kuriais atvejais galima kalbėti apie spalvinį A. Šiekštelės simbolizavimą – teigiami (lyriniai, sentimentalieji, jautrieji) jo kūrinių personažai būna nutapomi šviesesniais, ryškesniais, šiltesniais atspalviais, neigiamieji (visos tos baisos – pabaisos, chimeros ir kentaurai) – tamsiai ir kur kas blankiau. Visgi ir toks spalvinis – etinis dualizmas šio menininko darbuose nėra visiškai tikslus. Jų pasauliuose knibždėte knibždantys, tarpusavyje bendraujantys herojai spalvine bei visomis kitomis prasmėmis chameleoniškai keičiasi. Medžiotojas čia virsta taikiniu, budelis- kankiniu, juodas varnas – taikos balandėliu, kaleidoskopiškai keisdami ir pačių paveikslų nuotaikas. Tame slypi ir didžiausia intriga. Kiekvienas paveikslas yra kaip stora, gausiai iliustruota mūsų pačių gyvenimus bei jų gražiąsias ir tamsiąsias puses, jų nuolatinę kaitą vaizduojanti kronika. Kaip jau sakyta – A. Šiekštelės tapybos darbai yra ryškiaspalviai sapnai ir vizijos, gyvenantys įdomius, turtingus ir nuolat kintančius gyvenimus.
Dr. Vidas Poškus
Algirdas Šiekštelė
Karikatūros šaržai
Kai 1955m. Vilniaus dailės instituto salėje gyniau savo tapybos darbą “J. Janonis tarp bedarbių”, iš publikos tarpo pakilo pagyvenusi moteris. Tai buvo Vilniaus miesto Spalio rajono komunistų partijos pirmininkė. Ji pareiškė, kad mano paveikslas politiškai žalingas, antitarybinis. Kai paklausiau kodėl jis antitarybinis, ji nurodė, kad mano paveiksle nėra bedarbio, laikančio antiburžuazinės, antismetoninės proklamacijos.
Iš garbingos profesūros tarpo neužtarė manęs nei vienas ir visi nuščiuvę tylėjo. Diplominio darbo vadovas, pats Instituto rektorius V.Mackevičius, taipogi neteko žado.
Mano diplominį įvertino pažymiu 3 su dviem minusais ir netrukus jis buvo sunaikintas. Tai buvo vienintelis atvejis Instituto istorijoje ir tai buvo katastrofa.
Mane išsiuntė į Trakų vidurinę mokyklą dėstyti braižybos. Direktorius apgailestavo, jog braižybos pamokų reikia tik dvejų per savaitę ir pasiūlė dėstyti kūno kultūrą. Mandagiai atsisakiau.
Netrukus vedžiau nuostabią baleriną Nataly, kuri pagimdė du sūnus dvynukus. Suprantama – jiems grėsė avitaminozė ir rachitas.
Pasidairęs į visas puses nupiešiau pirmą karikatūrą ir nunešiau į „Šluotos“ redakciją. Taip prasidėjo mano, kaip satyriko karjera. “Šluotos“ redakcijoje meninio redaktoriaus pareigose dirbau iki 1972m.
Karikatūristo karjera baigėsi todėl, jog KGB organų intelekto lygis ėmė pranokti šimpanzės lygį ir jie pradėjo mus įtarinėti antitarybine veikla.
Gyvendami „pažangiausioje“ pasaulyje sistemoje, mes, satyrikai, išmokome kalbėti ir piešti taip vadinama „Ezopo kalba“. Kai iš paviršiaus nekaltas tekstas arba piešinys turi kitą, paslėptą prasmę . Prasidėjo iškvietimai į spec. kambarius. Tai Vilniaus viešbutyje, tai Taurakalnyje, tai kažkur. Redakcijos koridoriais ėmė slankioti beveidės asmenybės. Kaišiojo nosis į visus stalčius, kvietė intymiems pokalbiams į įvairias slaptas vietas, reikalaudami raštiško pranešimo apie tai, kas ką pasakė, kurią dieną, kurią valandą…
To pakęsti daugiau nebegalėjau. Pabėgau į Jono Januičio vadovaujamą kontorą, vadinamą Lietuvos Televizija. Bet tai atskira istorija.
Užaugo du sūnūs su tiesiom kojom. Vienas – fotografas, kitas – genetikas.
Lithuanian