

Jūratės Buožienės tekstilės paroda. "Dingę prūsai" ir "Donelaitis"
„Ar dar pamenate nuotraukų ryškinimą užtamsintoje vonioje, spingsint raudonai lemputei? Chemikalų kvapas, šaltas teškantis vanduo ir stebuklas, kai popieriuje pradeda ryškėti vaizdas – dabar jau užmiršta romantika. Man tą malonų užsiėmimą pakeitė medžiagos dažymas.
Paveikslo gimimo procesas labia ilgas, reikalaujantis kruopštumo ir atidumo. Iš pradžių ant drobės piešiamas paveikslas, po to siuvinėjama, rišama, vyniojama siūlais ir verdama dažuose. Pats įdomiausias darbas – nuvynioti ir ištraukti siūlus jau nudažius medžiagą. Tai primena senovišką nuotraukų darymą – kai iš nežinomybės išnyra atskiros detalės, kontūrai, o paskui ir visas paveikslas. Todėl ir spalvas dažniausiai renkuosi kaip senų fotografijų. Ir nors paveikslo kompozicija iš anksto sugalvota, rezultatas visada stebina. Atrišant mazgus iš tamsos išnyra vaizdai, kurių tikėjaisi, ir visada dovanų – ko nesitikėjai.
Savo paveikslams ir rūbams siužetų ieškau lietuvių liaudies dainose, sutartinių ritmuose. Įkvepia ir kitų tautų pasakos, poezija, klasikinė muzika.
Muzikos akademijoje įgytos žinios randa savo vietą paveiksluose, reikalaudamos ritmo, dinamikos, polifonijos, pagrindinės ir šalutinės temų pokalbio. Įsimintinos maestro Povilo Stravinsko pamokos liepia siekti ne tik garso, bet ir vaizdo skambesio.“ – autorė J. Buožienė.
Paroda skirta M. Gimbutienės ir A. Šleicherio paminėjimui.
Parodos atidarymas liepos 1d. 19val.
.Paveikslų ciklą “Dingę prūsai” kūriau remdamasi istorinių raštų žiniomis. Prūsijos žemės netikėtas ir keistas likimas jau seniai nedavė ramybės. Kažkam tai išnykusi iš žemėlapių valstybė, kažkam – senovės baltų gentis, dar kitiems – užgesusios kalbos atgarsiai. Ir visiems – kažkas prarasto, negrįžtamai nugrimzdusio praeitin. Man Prūsija – mėlyno dangaus, sodrios žemės atspindys marių vandenyse. Ir žmonės – kokie jie buvo – nežino niekas, nes jie – dingę prūsai.
Toje pačioje pasaulio kryžkelėje, kur kadaise gyveno prūsai, prieš tris amžius gimė Kristijonas Donelaitis, žmogus ne pagal pasaulio madą, daugeliu talentų apdovanota asmenybė. Tai įsimintinai datai paminėti sukurti paveikslai – tarsi senovės prūsų istorijų tąsa. Mažosios Lietuvos žemėje dar daug paslėptų istorijų, laukiančių savo eilės būti atskleistoms.
Tik per atsitiktinumą išliko Kristijono Donelaičio poema „Metai“ , o muzikinė kūryba dingo negrįžtamai. Noras išgirsti nenuskambėjusią muziką paskatino mane sukurti paveikslus, atkartojančius įsivaizduojamas nežinomos muzikos formas, atgyjančias Prūsijos žemės spalvomis.