2020 08 15 – 09 23 || Meda Norbutaitė

Filosofas, kultūrologas, menotyrininkas, civilizacijos teoretikas  

prof. habil.dr. Antanas Andrijauskas

TAPYTOJA MEDA NORBUTAITĖ. 

KŪRYBOS IŠTAKOS IR MENINIO STILIAUS SAVITUMAS

Dabartinės Lietuvos vaizduojamosios dailės kraštovaizdyje Meda Norbutaitė išsiskiria intelektualumu ir pabrėžtinu jausmingumu, apnuoginančiu jos aistringą prigimtį. Iš čia kyla gaivališką energiją spinduliuojanti paveikslų plastinė kalba, neretai šokiruojantys atvirumu erotiniai motyvai, prisodrinti daugybės efektingų barokinių detalių. Paveiksluose vaizduojamos žmonių figūros ir daiktai dažniausiai ištapomi pabrėžtinai tikroviškai išryškinant manieringus reljefus ir garankščiuotus paviršius. Tačiau kartais, ypač erotinėse vizijose ir vadinamuosiuose „minčių natiurmortuose“ įprastines daiktų savybes iškreipia iš poetinio tikrovės suvokimo išplaukiantis metaforiškumas; ryškėja sugretinimų alogiškumas, realūs daiktai susipina su nerealiais sapnų ir erotinių fantazijų sukurtais vaizdiniais. Paveikslų vaizdinė sistema kuriama iš asociatyviais ryšiais susijusių skirtingų detalių, perimtų iš įvairių dailės krypčių (pavyzdžiui, realizmo ir simbolizmo arba natūralizmo ir abstrakcijos) ir sujungtų tarpusavyje koliažo estetikos principu, todėl neretai oponuojančių viena kitai.

Pagrindinis M. Norbutaitės kūrybinių siekių objektas yra žmogaus gyvenimas, jo emociniai išgyvenimai, erotiškumas, harmoningo kūno grožis, žmogaus santykiai su supančiu daiktų ir gamtos formų pasauliu. Pagrindinis mano kūrybinio įkvėpimo šaltinis, – teigia dailininkė, – yra Gyvenimas. Jo įvairovėje besiskleidžiantys įvykiai, pastebėjimai ir atradimai. Domina santykiai tarp žmonių, žmogaus išgyvenimai, būdas, elgesys. Taip pat jaudina būties tema, amžinybės ir šiandienos santykis,  kas vyksta šiandien ir kas atėjo iš TADA. Visa tai išreiškiu per daiktų, gyvūnų simbolines prasmes, žmogaus kūno fragmentus. Siekiu gilesnio filosofinio realybės apmąstymo, todėl objektus jungiu ir komponuoju  įvesdama į tam tikras situacijas. Be to, svarbus daiktų išsidėstymas. Dažnai objektai dideli, fragmentuoti, tarsi besiveržiantys iš paveikslo, netelpantys jame. Tuo noriu išprovokuoti  minties tęsinio poreikį, veiksmą šiapus, arti mūsų, mumyse… /…/

Tiesą sakant, jokio kito Lietuvos dailininko taip nedomina žmogaus kūno grožis, sudėtingas emocinių santykių, dvasinių kontaktų ieškojimo su kitu, gaivališkų aistrų  pasaulis. Tai išskirtinių Norbutaitės kūrybinių interesų sritis, kurioje skleidžiasi sunkiai aprašomos subtiliausios psichologinės kategorijos; Michelį Foucault ir kitus postmodernistus dominančios sąsajos tarp erotiškumo, seksualumo ir meilės. Iš čia kyla dailininkės pasinėrimas į mūsų civilizacijos užslopintą žmogaus natūralią gyvūnišką prigimtį, jo emocijų ir ne mažiau mįslingų ypatingų grožio potyrių pasaulį, susijusį su kūno kalba ir įvairiais simboliais, ženklais, emociniais išgyvenimais. Kita vertus, erotiškumą ir žmogaus kūno grožį šlovinančiuose dailininkės paveiksluose mįslingas žvilgsnio artumas susipina su slėpininga žmogaus kūno kalba, juslės – su švelnių judesių lytėjimų, svajų, potroškių, geismų poetika. /…/

Nors Norbutaitė reiškiasi įvairiuose dailės srityse, tačiau savo galinga biologine energija, spalvos, faktūros jausmu, emocionalaus potėpio jėga ji pirmiausia atsiskleidžia kaip plataus kūrybinio diapazono tapytoja, kurios tapiniuose pirmiausia regimi vyraujantys asmeninių patirčių atspindžiai. Būtent tapyba, pačios dailininkės pripažinimu, yra neatsiejama gyvenimo ir kasdienybės dalis. /…/

Norbutaitės tapybos stiliaus savitumo tapsmą paveikė mokytojai, muziejinės studijos, įspūdžiai, patirti parodose arba sklaidant dailės albumus. Iš daugelio pedagogų, su kuriais Norbutaitė susidūrė studijuodama Kaune ir Šiauliuose, giliausią rėžį jos kūryboje paliko susitikimas su tuo metu baigusiu rektoriauti ir pedagoginę veiklą Vilniaus dailės akademijoje bei atvykusiu dėstyti į Šiaulius prof. Vincentu Geču. Ji patenka į profesoriaus vadovaujamą magistrantų kursą, kuriame atsiranda galimybė formuoti savitus požiūrius į tapybos subtilybes sąveikaujant su tikru šios srities profesionalu. Gečas nesistengia, kaip daugelis kitų mūsų žinomų dailininkų, savo mokinius štampuoti pagal savo kurpalių, o pirmiausia siekia atskleisti jų asmenybės, pasaulio suvokimo ir kūrybinio stiliaus individualumą./…/

Norbutaitės kūriniuose taip pat regimi paskiri romantizmo, simbolizmo ir secesijos tapybinės estetikos pėdsakai. Iš modernizmo ir postmoderno epochų kūrėjų labiausiai domina ryškų savitą stilių turintys ir nebijantys provokuoti, drąsiai griauti įsistvirtinusius estetinius idealus menininkai. Tai paaiškina jos dėmesį labai skirtingų stilių ir kartų jau modernistinių ir postmodernistinių generacijų dailininkų  Edvardo Muncho, Egono Schile, Fridos Kahlo, Chaimo Soutine‘o, Andy Warholo,  Luciano Freudo, Damieno Hirsto, Jeffrey’aus Koonso, akcionisto Günterio Bruso kūriniams. Kalbėdama apie savo prioritetus piešinio srityje, ji prisipažįsta, kad labai patinka Egono Schile piešiniai – gyva deformuojanti linija, jos ritmas, išraiška… Šios įvairios įtakos, perleistos per savo estetinių kriterijų filtrus, lemia pagrindinius Norbutaitės kūrybinio kelio vektorius. Iš čia randasi jos kūriniams būdingas intelektualumas, kuris išryškėja mąstymo metaforiškume, polinkyje į ironiją, groteską, savianalizę./…/

Greta erotiškumą ir meilės jausmą iškeliančios kūno topologijos kitas svarbiausias Norbutaitės pamėgtas dailės žanras yra natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) ir šiam žanrui artima namų senų interjerų detalių, baldų ir namų apyvokos daiktų tapyba. Ši sritis turbūt geriausiai atskleidžia jos kruopščiu darbu įgytą tapymo technikos meistriškumą. Lietuvių modernioje tautinėje dailės mokykloje dėl J. Vienožinskio, aukštai vertinusio sezaniškosios natiurmorto tradicijos svarbą, įtakos šis žanras mūsų tarpukario tapyboje dažniausiai apsiribodavo negyvų daiktų, vazų, smūtkelių, nuskintų vaisių ir gėlių kompozicijų vaizdavimu. Tokia natiurmorto tapybos samprata ilgainiui tampa per gausius Vienožinskio mokinius kanoniška visai XX a. Lietuvos dailei iki šių dienų. O į olandų natiurmortų tapybos tradiciją besiorientuojanti Norbutaitė išplečia minėtos mūsų natiurmortų tapybos tradicijos ribas. Ji greta įprastų mums motyvų į savo natiurmortus drąsiai įtraukia olandų pamėgtus kitus žmogaus veiklos atributus, daiktus, motyvus, įvairius jūros gyvius, gyvūnus, paukščius bei kitų tapybos žanrų motyvus. /…/

Iš olandų tapybos tradicijos ir atkeliauja daug tų daiktų, kuriuos Norbutaitė paverčia savo natiurmortų objektais (nebus klaida net jei pasakysime drąsiau – „herojais“, nes keistų formų užkoduotas simbolines prasmes turintys daiktai neretai jos natiurmortuose perima ir net atlieka gyvų žmonių funkcijas). Šie daiktai  beveik visuomet yra unikalūs, tarsi išimti iš pasiturinčių biurgerių namų, aristokratų rūmų ar brangių antikvariatų ir perkelti į kitą – dailininkės vizijų sukurtą konkretų istorinį ar buitinį kontekstą. Dažniausiai ir po šiuo efektingu išoriniu, kartais perdėm natūralistiškai atrodančiu jos natiurmortų ir interjero elementų tapybos sluoksniu regime kitą – subtiliai užslėptą filosofinį, susijusį su istorinės atminties nuosėdų atgaivinimu, perkonstravimu ir kupiną didžios metafizinės prasmės. Neatsitiktinai vieną iš savo parodų ji pavadina metaforiškai – „Minčių natiurmortai“.

Kita vertus, natiurmortų ir interjerų tapyba iš dailininkės reikalauja ypatingo dėmesio plastiniam ir techniniam paveikslų aspektui, gerai pažinti daugybės skirtingų objektų, medžiagų, faktūrų subtilybes ir įtaigiai perteikti daugybę smulkiausių detalių. Manyčiau, kad kruopštus darbas prie šio žanro kūrinių, įdėmios muziejinės studijos privertė dailininkę atsakingiau, nei tai daro daugelis jos kolegų, pažvelgti į technines tapybos subtilybes ir pasiekti tą teptuko valdymo meistriškumo lygį, kuris regimas geriausiuose pastarųjų metų dailininkės sukurtuose įvairių žanrų kūriniuose.

Per du savo kūrybinės veiklos dešimtmečius ji įvairia tapymo maniera sukūrė daug natiurmortų, kuriuose pagrindinis jos dėmesio ir studijų objektas dažniausiai yra įvairūs originalių formų ir medžiagų, dažniausiai kaip ir Rytų Azijos menininkų pamėgti istorijos pėdsakų, laiko ar patinos sluoksnius turintys daiktai. Mane, – prisipažįsta dailininkė, –  visuomet žavėjo daiktai. Ir daiktai atsiranda kaip objektas, kuris padeda perteikti mintį. Ir kiekvienas darbas perduoda žinutes apie žmonių santykius, asmeninius momentus, apie pačią būtį. Ir kiekvienas asmuo per santykius su mano pavaizduotais objektais, daiktais gali sukurti kažką savito ir tik sau. Jokiu būdu nereikia bandyti įsivaizduoti tik tai, ką įsivaizdavau aš. Jos natiurmortams pasirinkti daiktai neretai turi ne tik vizualiai gražią, tačiau ir kitą, subtiliai užmaskuotą simbolinę prasmę. Todėl jos natiurmortai nėra pasyvus negyvo daiktų pasaulio vaizdavimas, meninės išraiškos priemonėmis daiktai verčiami „kalbančiais“, „bylojančiais“ apie pasaulį nedaiktiškais, dvasią įgijusiais daiktais.

Dailininkės natiurmortų ir interjerų detalių tapyboje skleidžiasi dvi skirtingos, jos kūrybiniame kelyje tarsi polemizuojančios, o neretai ir susiliejančios viename kūrinyje linijos. Pirmoji daugiau siejasi su sena klasikine olandų ir vėlesne natiurmorto traktavimo tradicija, kai viešpatauja realistinei ir natūralistinei dailei būdingas požiūris į istorinę atmintį, koduojančią tapymo objektą, kuris tapomas preciziškai išryškinant pagrindines vaizduojamų daiktų ir objektų reljefiškumą perteikiančias detales.

Antrasis jos natiurmortų ir interjerų tapybos sluoksnis yra stipriau paveiktas formos, faktūros ir reljefiškumą aukštinančios estetikos. Šios pakraipos darbuose kartais susidaro klaidingas įspūdis, kad kruopščiai tapant įvairių daiktų, buities rakandų smulkiausias, lengvai atpažįstamas prabangių medžiagų struktūras, audinių, unikalių metalo dirbinių, baldų faktūras pagrindinis dėmesys sutelkiamas į tapomų daiktų ir objektų tikroviškumo perteikimą. Toks požiūris nėra visai teisingas, kadangi dailininkei ne mažiau svarbus yra grynai plastinių pačios tapybos formalių ir kultūrinės atminties problemų sprendimas /…/

Intelektualų Norbutaitės tapybos pobūdį išryškina potraukis į žaismingą ironiją, groteską ir griežtą  socialinę kritiką. Greta ironija ir grotesku dvelkiančių natiurmortų yra ir tokių, kuriuos pavadinčiau turinčiais „užslėptą metaforinę prasmę“/…/

Vadinasi, išorinis vizualinis šių žanrų paveikslų sluoksnis skatina plėtoti suvokėjo atmintį. Drobėse nutapyti daiktai, namų apyvokos reikmenys čia kuria kitas naratyvines istorijas ir kontekstus, susijusius su esminėmis visuomeninės sąmonės slinktimis bei „kultūrinės atminties“ pokyčiais. Todėl vaizduojantis daiktus sluoksnis nesąmoningai suvokėjo sąmonėje sukelia kitas didžiulę istorinę ir kultūrinę prasmę turinčias asociacijas, verčia prisiminti, susimąstyti apie tuos negrįžtamai į praeitį nuslinkusius žmogiškos kultūros, įvairių visuomenės sluoksnių pasaulius, su kuriais asocijuojasi nutapyti daiktai. /…/

Pastaraisiais metais į Norbutaitės kuriamų vaizdinių pasaulį vis aktyviau skverbiasi ir gyvūnų pasaulis, kurį ji vaizduoja nevengdama išryškinimo individualaus asmeninio santykio su vaizduojamu objektu. Jis akivaizdžiai regimas, pavyzdžiui, paveiksle „Aksesuarai“ (2014) kuriant jos mylimo elegantiško ir aristokratiškų judesių šuns vaizdinį. Iš gausėjančių šios pakraipos paveikslų savo estetine kokybe pirmiausia išsiskiria „Pančiai“ (2009), kuriame vaizduojama avis melsvai sidabriniame fone. Ne mažiau išraiškingai nutapyti „Aukso veršis“ (2016) ir „Mėlynas kraujas. Prausimas“ (2016),  vaizduojantis kai kuriuos mūsų politikus primenantį masyviu pasturgaliu rožinį paršą, maudomą aristokratiškoje vonioje. Tačiau plastiniu požiūriu vienu gražiausių šios temos paveikslų įvardinčiau neseniai sukurtą melsvame meistriškai ištapytame fone ne mažiau profesionaliai nutapytą arklį ironiškai pavadintame paveiksle „Pacifistas“ (2016). Šis pastaraisiais metais ryškėjantis svarbių temų įvairiakrypčio plėtojimo procesas ironijos ir autorinių motyvų stiprėjimas liudija didžiules šios talentingos dailininkės potencijas ir leidžia tikėtis, kad netrukus susidursime su naujais, galbūt netikėtais jos kūrybinės biografijos posūkiais./…/

Meda Norbutaitė yra viena ryškiausių dabartinės mūsų tapybos figūrų.  Savo gaivališka energetine moteriška prigimtimi ji ne tik stoja į vieną gretą su Sofija Veiveryje, Dalia Kasčiūnaite, tačiau ir iškirto savą nišą spalvingame dabartinės Lietuvos tapybos kraštovaizdyje. Tikriausiai jokios lietuvių dailininkės kūrybiniame kelyje erotiškumas, smarkus dviejų lyčių atstovų potraukis, aistra, dvasinis ir fizinis ryšys su meilės objektu ir vidinis prieraišumas prie jo, intymumo ieškojimas, žmogaus kūno grožio kultas ir kūniškos meilės adoracija neatsiskleidžia tokiomis ryškiomis spalvomis ir tokiais atvirais pavidalais, taip pat neįgauna tokių mastų kaip Norbutaitės kūryboje. Šioje erdvėje skleidžiasi sudėtingas žmogaus emocinių išgyvenimų pasaulis, skatinantis žavėtis žmogaus kūno grožiu, žodžiais neišsakomu slėpiningu meilės jausmu. Erotiškumas ir meilės jausmas jos kūriniuose išnyra kaip žmogaus gyvenimą, slėpiningiausias jo sielos kerteles persmelkiantis nepaaiškinamas smarkus erotinis potraukis, aistra, iracionali proto galias aptemdanti kosminės reikšmės alchemija.  Jos kūriniuose aptinkame daugybės didžių praeities meistrų įtakos pėdsakus, perleistus per individualaus temperamento filtrus. Apskritai ši impulsyvaus spontaniško charakterio dailininkė atsainiai žvelgia į tikrovės imitavimą, kadangi suvokia, kad autentiška tapyba, išsakydama svarbias žmogui idėjas, pirmiausia remiasi subtilia formų, spalvų, faktūrų ir kitų formalių meninės raiškos priemonių kalba.

Balansuodama tarp realizmo, romantizmo, simbolizmo, siurrealizmo, secesijos, Paryžiaus mokyklos ekspresionizmo ir abstrakcijos estetikos principų, ji sukuria savo individualų erotiškumą, žmogaus kūno grožį aukštinančių  meno įvaizdžių pasaulį, kuriam būdingas ypatingas intymumas ir jautrumas kitų dailininkų dažniausiai ignoruojamoms postmodernaus estetiškumo teritorijoms ir apraiškoms. Iš čia randasi brandžioms erotiškumą ir žmogaus kūno grožį aukštinančioms kompozicijoms būdingas siekis išryškinti su sudėtingiausiomis spalvos ir formos sąveikomis susijusius plastinius tapybos aspektus, o kita vertus, ir skirtingų, nuolatos konkuruojančių tarpusavyje meninės išraiškos priemonių gausa: pirmiausia išskirtinis dėmesys emocionaliai tapymo manierai, reljefinėms faktūroms, spontaniškiems spalvų nutekėjimams, puošnioms barokinėms detalėms, netikėtam siurrealistiniam paskirų vaizdinių fragmentavimui, įvairių, neretai konkuruojančių ir keliančių emocinę įtampą, dekoratyvių fono spalvinių zonų sugretinimui.

Galiausiai taktilinių regos emocinio poveikio suvokėjui estetinių ir psichologinių galių panaudojimas tampa svarbiu pagalbiniu jos kūrinių estetinio poveikio ginklu. Glaustai tariant, taktiliškumas yra vienas ryškiausių Norbutaitės ne tik natiurmortų, tačiau ir jos tapybos apskritai bruožų, kadangi jis yra būdingas ir kitų žanrų kūriniams. Dailininkei būdingi skirtingi komponavimo principai, kontrastingų objektų, spalvinių zonų, preciziško realistinio natūros vaizdavimo ir ekspresyvaus, artėjančio prie abstrakcijos vaizdavimo supriešinimas, visumos ir fragmento efektingas sugretinimas. Daugelyje tapinių išskirtinis dėmesys teikiamas efektingai detalei, emocionaliai spalvai, jautriausiems jos atspalviams, garankščiuotiems paviršiams arba, kitais žodžiais tariant, išraiškingai jų reljefinei faktūrai.

Ilgainiui dėl esminių poslinkių natiurmortų tapyboje erotiškumą ir moteriško bei vyriško kūno grožį aukštinanti tema įgauna vis sudėtingesnius, išraiškingos plastinės kalbos praturtintus pavidalus; tuomet iš atrodančių atsitiktinėmis spontaniškų vizijų, nuojautų visumos ryškėja reikšmingiausios jos kūrybos erotiškumą ir kūnišką meilę aukštinančios temos pavyzdžiai, kurie įgauna vis svarbesnį ne tik  su žmogaus aistromis, meilės kūniškumu, gyvenimo džiaugsmu, tačiau ir egzistencinėmis patirtimis susijusį gilesnį dramatinį turinį. Taip naujomis gaiviomis spalvomis ir įtaigiomis plastinėmis formomis išsiskleidžia žmogaus kūniškumą, aistros antplūdžius, žmogaus kūno grožį, jo emocinius išgyvenimus aukštinanti, Norbutaitės kūrybos savitumą lemianti tema. Ir – o tai dailėje svarbiausia – kartu su gilėjančiu požiūriu į temą skleidžiasi ir ją adekvačiai perteikianti, visai kitokia individuali plastinė tapybos  kalba.

Ištraukos iš straipsnio “Medos Norbutaitės kūno topologija ir erotinių aistrų pasaulis”

Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas “LOGOS” Nr.: 88,89 (2016 m.)